Laima Kybartienė treniruojasi sporto klube RE.FORMATAS, Kultūrizmo akademijos nuotrauka, 2022

Laima Kybartienė – legendinė Lietuvos televizijos diktorė, o dabar – laidų vedėja, redaktorė, prodiuserė. Jos diena prasideda gana anksti, apie 6 valandą, o po visų darbų, filmavimų L. Kybartienės laisvas vakaro laikas tik nuo 22 valandos. Televizijos, šeimos reikalai kartais užima visą dieną, bet tai netrukdo skirti laiko sportui. Pirmiausia prie nepakeičiamų filmavimų valandų derina sporto treniruotes, tuomet, jei lieka laiko, visi kiti buities reikalai. L. Kybartienė treniruojasi sporto klube RE.FORMATAS su asmeniniu treneriu du kartus per savaitę, dar kartą arba du vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis. Optimizmo ir ryžto šiai moteriai netrūksta, todėl jos gyvenimo moto: Džiaukis tuo, ką turi, daryk viską, ką gali ir niekada nesustok!

Papasakokite apie savo dienotvarkę.
Jaučiuosi gerai ir visai negalvoju, kad esu LEGENDA. Televizijoje dirbu jau  daug metų, ir tas nuolatinis darbas ekrane kažkaip sudėlioja, susistemina dieną ir labai įpareigoja. Televizija, ekranas, scena yra tokios vietos, kuriose atsiradęs žmogus visuomet yra nužiūrimas, vertinamas, kartais, jei išmintingai kalba, ir girdimas. Pasirodyti ekrane gali daugelis, bet išlikti jame ilgus metus tikrai nepaprasta. Štai sportininkai irgi turi ribotą savo karjeros laiką, bet vėliau dėl pasiekimų yra matomi, stebimi ir, tapę treneriais, dalinasi savo patirtimi, profesionalumo paslaptimis, augina jaunąją sportuojančiųjų kartą.

Nuo kada pradėjote sportuoti?
Aš pati jaunystėje nemėgau fizinio lavinimo pamokų, stengdavausi nusimuilinti, pabėgti iš jų, neturėjau jokios motyvacijos sportuoti. Matau ir dabar tokių mokytojų, kurie vaikų nesudomina nei sportu, nei sveikata. Vaikus įkvepia mokytojo pavyzdys, žinios, jo santykis su moksleiviais. Tad ir aš pati nuolat sportuoti pradėjau, kuomet jau buvau užauginusi dukras, nes anksčiau nerasdavau nei laiko, nei motyvacijos. Bet būdama 42 metų, pajutau, kad privalau sportuoti, arba gyvenimas gali praeiti pro šalį. Reikėjo labai anksti keltis, o treniruotės su trenere prasidėdavo 7 ryto. Labai ankstų rytą su sportine kuprine, kosmetikos krepšiu ir rankine klampodavau per sniegą, nes tuo metu dar neturėjau automobilio ir galvodavau, kas mane neša į tą galerą.  Ar tikrai man reikia to beprotiško tempo? Juk galėjau dar porą valandų pamiegoti. Tačiau rasdavosi mintyse ryžtas, kad aš galiu, man tikrai to reikia. Vykdavo dvi, o vėliau ir trys, keturios treniruotės per savaitę. Susidėliojo savaitės dienotvarkė, kuomet laikas treniruotei skiriamas besąlygiškai. Susidėliojo ir darbai, ir sportas. Dabar neįsivaizduoju gyvenimo be sporto. Nors įsprausti treniruotes tarp filmavimų, o jų per dieną dabar turiu po tris ir kartais keturis, tikrai nepaprasta. Reikėjo išmokti sudėlioti dienos grafiką taip, kad visur suspėčiau ir negalvočiau apie pasiteisinimus, nes jų visada rasi. Man padeda mintis: jei nori gyventi, turi judėti. O koks tas judėjimas, manau, kiekvieno pasirinkimas.

Kokiomis sporto veiklomis šiuo metu užsiimate?
Pradėjau sportuoti paprastai, kaip tik sugeba niekad nesportavusi gerokai apkūni ir mėgstanti patingėti moteris. Patampydavau treniruoklius, pakilodavau svarmenis ir pradžioje kažkaip nebuvo rezultato. Jau buvau benuleidžianti rankas, bet susipažinau su puikia trenere Jūrate ir pradėjome su ja dirbti. Pradžioje būdavo valandos aerobikos treniruotė, po to dar pratimai pilvo raumenims lavinti, ir įsivažiavau. Vėliau keičiau sporto klubą, atsirado dar baseinas. Tad per keturis metus atsikračiau nereikalingų kilogramų, ir gyvenimas palengvėjo.
Bet jei sustosi ir vėl sočiai vakarieniausi, lepinsiesi skanėstais ar kitais maloniais dalykais, kurie tik pamaitina mūsų nerimą ir nuovargį, ir vėl gali sugrįžti ten, nuo ko pradėjai. Tad išbandžiusi aerobiką, jogą, pilatesą. Šiuo metu treniruojuosi salėje su treneriu profesionalu, kuris neleidžia man atsipalaiduoti ir atidžiai stebi, kaip atlieku pratimus. Atrodo paprastas pratimas pilvo raumenims lavinti, o atliekant jį klaidingai, gali patempti nugarą. Ne viena mano draugė yra pasakojusi, kaip buvo sporto salėje, treniruotėse, o po to savaitę negalėjo atsigauti. Tuomet išsigando ir nustojo sportuoti.  

Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvoje labai mažai žmonių sportuoja?
Taip, tingėjimas, noras pailsėti, įvairiausi pasiteisinimai dirba savo juodą darbą, atitraukia žmogų, o ypač moteris, nuo sportavimo. Ir čia nepadės jokie įkalbinėjimai. Visi mes žinome, kad sportas sveika, tačiau bet kuriai veiklai reikia laiko ir motyvacijos. Žmonės užsisukę savo rūpesčiuose, darbuose, pamiršta pačius save. Juk žmogus nejaunėja. Per laiką keičiasi jo oda, raumenynas, net kaulai. Ir kai pradedi suvokti, kad tavo gyvenimo laikas skirtas ne tik darbui, jau būna praėję pusė tau skirto laiko šioje žemėje. Dar blogiau, kai apie gyvenimo ribotumą pradeda priminti įvairiausios ligos, skausmai ir metai, kai gauni signalą iš savo kūno, kad reikia kažką daryti. Todėl ir man atėjo laikas, kai jau buvau po keturiasdešimties, susivokti ir pagalvoti apie save ir savo sveikatą. Visos ligos nuo nervų. Būtų juokinga jei nebūtų tiesa. O sportuodama aš atsipalaiduoju, mintys nukrypsta nuo buities rūpesčių, esu priversta susikaupti ir dėmesį skirti raumenų grupei, kuri tuo metu turi dirbti. Kai sportuoji nuolat, nekankindama savęs, ateina malonumo jausmas ir rezultatas. Nesvarbu, ar tai būtų šiaurietiškas ėjimas, joga, plaukimas ar kitoks sportas. Jei pagauni tą malonumo, pasitenkinimo jausmą, neišvengiamai rezultatas būna geras.

Kas Jums yra kultūrizmas?
Man kultūrizmas pirmiausia – tai asmeniška žmogaus kūno kultūra. Mes stengiamės būti išsilavinę žmonės, studijuojame universitetuose, plečiame savo intelekto ribas, kaupiame žinias. Tad ateina laikas, kai tos žinios turi pradėti veikti žmogaus naudai. Manau, kūno kultūra ir prasideda nuo savęs suvokimo. Reikia gerbti savo kūną, kurį gavai iš tėvų ir Dievulio. Jei alinsi jį be saiko maistu, malonumais ar darbu, susidėvės labai greitai, ir gyvenimas bus neįdomus. Pareikalauti pačiam iš savęs, rasti suopračio ir ryžto sportuoti dėl geros savijautos ir malonumo, – tai man ir yra kūno kultūra.
O kultūrizmas kaip sporto šaka – labai žavinga. Be galo vertinu sportininkų gebėjimus taip suformuoti savo kūnus ir išlaikyti tiesiog nerealias kūno formas. Tačiau toks sportas, kaip ir visas profesionalus sportas, duoda kerintį vaizdą, patraukia žiūrovus, gerbėjus, bet patiems sportininkams negailestingas.

Kokia jūsų sėkmės formulė?
Nėra jokios formulės, tiesiog gyvenimas toks, kokį sugebu gyventi. Sudėtinga žodžiais apibūdinti tai, ką jauti, kuo vadovaujiesi kiekvieną dieną. Tad pasakyčiau, kai suvoki, kad tau niekas nepadės, tik pati gali kurti savo kiekvieną dieną, savo nuotaiką, sėkmę, ateina vidinis suvokimas, kad tai, ką aš turiu šiandien, čia ir dabar gebu daryti, tai ir yra dovana. Renkiesi pati ir nuolankiai priimi tai, ką gauni, dėkodama už viską. Skamba labai patosiškai, bet tas įkvėpimas visada kuria viltį. Tad sėkmės paslaptis man – turėti VILTĮ, gebėti daryti tai, ko tau ir tavo artimiesiems reikia.

Visą straipsnį galite atsisiųsti paspaudę šią nuorodą: www.kultūrizmas.eu arba skaityti leidinyje Kultūrizmo akademija 2 / 2022